Hallux Valgus („kauliukas”) – sudėtinga, sudėtinė pėdos deformacija.
Ši problema geriausiai suprantama, kaip pirmo piršto iškrypimas (dažnai ir pasisukimas) į išorę (link antrojo piršto), pirmam padikauliui krypstant į vidų ir suformuojant egzostozę („kauliuką“). Bėgant laikui, pirmojo padikaulio galva, išlindusi į vidų, trinasi į avalynę, vyksta progresuojantis vidinės sąnario pusės minkštųjų audinių pažeidimas (vidinio raiščio išlaisvėjimas, kapsulės sustorėjimas, uždegiminis procesas), atsiranda skausmas, keičiasi pėdos biomechanika (I pirštas, padikaulis ir sezamoidai nebeatlieka atraminės funkcijos korektiškai), kas skaitina ir kitų sąnarių biomechanikos pakitimus.
Negydant deformacija nenumaldomai progresuoja, ligonis riboja judesius (vaikščiojimą, bėgimą), sunkiau parinkama avalynė, formuojasi nuospaudos, mažieji pirštai deformuojasi (tampa plaktukiniai), pėda plokštėja, vystosi sąnarių degeneraciniai pokyčiai (progresuoja artrozė).
Išskiriamos dvi formos – juvenylinė ir paauglių, bei suaugusiųjų.
Pagrindiniai rizikos veiksniai – moteriška lytis, deformacija giminėje (pvz. deformaciją turi mama, tėvas ar močiutė), sąnarių hipermobilumas (padidėjusi judesių amplitudė), bei aukštakulniai ar batai smailia nosyte.
Šios deformacijos diagnostika pakankamai paprasta, šeimos gydytojams žinoma ir suprantama. Standartiniu atveju, įtarus deformaciją, atliekamos standartinės pėdos rentgenogramos (geriausiai atlikti pėdos ir čiurnos dviejų krypčių rentgenogramas stovint). Stebint iškrypusią I padikaulio – I piršto ašį, diagnozuojama deformacija ir skiriamas gydymas.
Gydymas gali būti konservatyvus ir operacinis. Deformacijos pagydyti be chirurgijos neįmanoma, galima tik sumažinti nusiskundimus, simptomus ar pristabdyti progresavimą. Hallux valgus deformaciją galima bandyti „stabdyti“ patogia avalyne, ortopediniais įtvarais, silikoniniais tarpupirščiais, vidpadžiais, tempimo pratimais, teipavimu, fizioterapija. Skausmą malšina analgetikai (priešuždegiminiai vaistai), tepalai.
Negerėjant pacientas siunčiamas ortopedo traumatologo konsultacijai dėl operacinio gydymo galimybės. Operacinis gydymas priklauso nuo deformacijos dydžio, amžiaus, lydinčių ligų, kontraindikacijų ir chirurgo filosofijos bei įgūdžių.
Pirmosios operacijos atliktos dar 1836 (Gernet). 1981 Helal suskaičiavo daugiau nei 150 skirtingų operacijų šios deformacijos korekcijai (nuo to laiko jų tik daugėja). Toks platus metodų ir procedūrų pasirinkimas yra todėl, kad nėra nei vienos universalios metodikos, tinkančios visiems hallux valgus deformacijos atvejams.
Operacinis gydymas susideda iš kelių etapų: pjūvio (pėdos vidiniame arba nugariniame paviršiuje), ydingai surandėjusių struktūrų atlaisvinimo (“medial and lateral release”), perteklinio kaulo nupjovimo (osteofitų pašalinimas), koreguojančios osteotomijos ir jos fiksavimo implantais, bei kruopštaus žaizdos užsiuvimo.
Dažniausiai, esant nedidelei ar vidutinei deformacijai, atliekamos Austin (“Chevron”) arba „Z“ (“scarf”) osteotomijos, o didesnės deformacijos atveju – proksimalinės I padikaulio ar kombinuotos osteotomijos, I TMt sąnario artrodezės operacija (Lapidus).
Norint išvengti galimų komplikacijų verta mesti rūkyti bent 2-3 savaitės iki operacijos ir nerūkyti, kol pilnai nesugis žaizdos. Indikuotina vengti didesnio fizinio krūvio operuotai pėdai, paisyti chirurgo rekomendacijų, nešlapinti ir nepurvinti žaizdos.
Po operacijos pėda bintuojama paspaudžiant 2-3 savaites, siūlai laikomi taip pat 2-3 savaites. Kelios dienos po operacijos pradedama ypatingai svarbi I MTP sąnario mankšta (nuo jos tiesiogiai priklauso sąnario mobilumas ir paciento pasitenkinimas pooperaciniais rezultatais). Minti ant kulno ir išorinio pėdos krašto, arba su specialia avalyne leidžiama iš karto po operacijos (nors rekomenduojama kojos nenuleisti ilgesniam laikui ir neminti bent iki siūlių nuėmimo).
Įprastai reikia atvykti kontrolinei konsultacijai po 3 savaičių ir po 6 savaičių (atliekamos kontrolinės rentgenogramos). Minti pirštais pilnu svoriu dažniausiai leidžiama nuo 6 savaites. Žinoma egzistuoja galybė skirtingų metodikų ir pooperacinių rėžimų (priklauso nuo ligonio amžiaus, kaulo kokybės, atliktos osteotomijos ar artrodezės), todėl svarbu bendradarbiauti su chirurgu ir paisyti jo rekomendacijų.
Esant sklandžiam pooperaciniam etapui, ligonis po 2 mėnesių dažniausiai gali grįžti į darbą. Pėdos tinimas gali tęstis iki 6-12 mėnesių. Svarbu suprasti, kad minkštųjų audinių gijimas, randėjimas, kaulo prisitaikymas apkrovoms yra ilgalaikis procesas. Dažniausiai deformacijos korekcijos rezultatai yra geri arba labai geri (įvairių klausimynų duomenimis), deja neišvengiama ir komplikacijų. I MTP sąnario kontraktūra (ribota judesių amplitudė), paviršinė ir gilioji infekcija, kaulo nesugijimas ar užsitęsęs gijimas, po laiko pakartotinai atsiradusi deformacija arba I padikaulio galvos aseptinė nekrozė („ištirpimas“) yra nors ir gana retos, tačiau galimos komplikacijos.
Norint sumažinti ligonio nerimą, komplikacijų riziką, klausimų skaičių konsultacijų metu, rekomenduojama išnagrinėti savarankiškai, kas yra hallux valgus („kauliuko“) deformacija, kodėl ji atsiranda, kaip ji koreguojama ir kokios galimos komplikacijos.